Laimingos Rankos

14 metų reikalų🥂❤️

Šiandien mūsų vestuvių metinės.

Jeigu reikėtų vienu sakiniu apibūdinti praėjusius metus, pasakyčiau taip: tai buvo vieni sunkiausių mūsų santuokoje.
Juose buvo daug skausmo. Daug pavydo. Per mažai atvirumo. Per mažai tikėjimo vienas kitu. Kartais buvo lengviau patikėti tuo, ką kalba kiti, nei tuo žmogumi, kuriam kažkada pasakei „taip“.

Bet gyvenimas turi keistą savybę - jis viską išlygina✌️

Kai nebeieškai kaltų, o pradedi ieškoti tiesos. Kai atsiranda žmonių, kurie nekursto ugnies, o padeda ją užgesinti. Kurie neatsuka nugaros skausmui, o padeda šeimai augti toliau.

Per atvirumą.
Per pagarbą.
Per pokalbį.
Ir po truputį grįžtantį saugumo jausmą.

Pavydas visada mato tik fasadą. Jis nemato bemiegių naktų, pokalbių iki ryto, ašarų, apkabinimų ir sprendimo dar kartą pasirinkti vienas kitą.

Lengva bandyti sugriauti tai, ko pats niekada nesukūrei.
Kur kas sunkiau kasdien kurti ryšį, pasitikėjimą ir artumą.
Šiandien neturiu iliuzijos, kad nuo šiol bus lengva.
Bet turiu tikėjimą, kad mums bus gerai😘

Nes vienam sunku.
O dviese jau komanda💪

Tomas Vaitkūnas , DAR METUS🥂 myliu⭐️

P.S. O piktiems liežuviams… linkiu tiek meilės savo gyvenime, kad nebeliktų noro gyventi svetimą🖕
P.S.2. Oi nėr su manim lengva, oi nėr. Bet nežadėjau, kad bus lengva. Žadėjau, kad bus smagu, idomu ir tikra. F***k gyvenam vieną kartą🏹⭐️ Laif is kaif🙌🙌🙌

10-ties atostogų dienų gyvenimo skrydis. 1/3 ⭐️🏹

Nežinau, kodėl man tas KEM (40-metis) buvo toks svarbus. Širdimi jaučiau, kad tai ne dar vienas gimtadienis. Tai buvo lūžis. Galimybė būti geresnei sau ir kitiems, palikti nuoskaudas praeityje ir gyvenimą pradėti iš naujo.

Supratau, kad nebenoriu investuoti savo laiko ten, kur reikia įrodinėti savo vertę. Dabar jau puikiai įsivertinu, kad geras draugas yra tas, kuris neatsuka nugaros. Tas, kuris paklausia: „Kaip sekasi? Kaip tavo diena? Kuo galiu padėti?“ Tas, kuris moka pasidžiaugti tavo laime, apkabinti, kai sunku, ir pasakyti tiesą ne tam, kad įskaudintų, o tam, kad augtum.
Šiandien man rūpi mano pačios ramybė. Džiuginti, prajuokinti, apkabinti Laimingomis Rankomis, pasakyti gražų žodį, pakelti, o ne sumenkinti - tai tapo mano aistra.

Mano gimtadienio festivalyje „Dainės KEM“ susirinko beprotiškai skirtingi žmonės. Bet jie visi turėjo vieną bendrą bruožą - jie „nurauti“ gerąja prasme. Ir tada supratau, kokia teisinga yra mintis: „Parodyk savo draugus ir pasakysiu, kas Tu.“ Kiekviename jų mačiau dalį savęs - protingus, brandžius ir išmintingus, nuoširdžius, linksmus, šokančius, dainuojančius, atvirus ir gyvenimą mylinčius žmones.

Ir tada pagalvojau - ko daugiau reikia? Statuso? Kontrolės? Valdžios?
Man atrodo, kad save mylinčiam ir gerbiančiam žmogui nereikia nuolatinių nurodymų, stebėjimo ar kontrolės. Jam reikia idėjos, pasitikėjimo ir palaikymo. Reikia erdvės kurti, augti ir jaustis svarbiam.
Todėl šiandien sau ir žmonėms šalia linkiu tik vieno - nuoširdumo. Atvirumo. Drąsos gyventi pagal savo vertybes. Tinkami žmonės visada palaikys, apkabins ir pasidžiaugs tavo laime. Kiti visada ras, ką pakritikuoti. Ir tai jau nebe mano istorija.

Jeigu reikėtų pasakyti, ką svarbiausio sukūriau per savo 40 metų, atsakymas būtų labai paprastas.

Sukūriau save.

Su aiškiomis vertybėmis. Su pagarba žmogui. Ir su viena vertybe, kuri šiandien man svarbiausia - saugumu. Savo ir tų, kurie yra šalia.
O pikti liežuviai tegul plaka.
Aš renkuosi skristi per savo svajones. Su vėjeliu🏹⭐️

Dėkoju visiems, kas esat kartu💛
Apkabinu Laimingomis Rankomis,
Jūsų Dainė⭐️

40. 🏹⭐️

Šiandien man keturiasdešimt. Booom🔥⭐️💥

Keistas jausmas. Kai buvau dvidešimties, keturiasdešimt atrodė labai daug. O šiandien jaučiu, kad gyvenimas tik įgauna pagreitį🏹⭐️

Per visus tuos metus ne kartą girdėjau, kad esu „per daug“. Per daug drąsi. Per daug emocinga. Per daug atvira. Per daug mylinti. Per daug žaisminga. Per daug laiminga. Kartais - net „netinkama savo amžiui“🤭
Anksčiau bandydavau suprasti, kodėl taip atrodo. Šiandien nebeieškau atsakymo.
Dabar man svarbiausia ne tai, kaip mane mato kiti. Svarbiausia, ar aš pati sau leidžiu būti savimi👌

Per keturiasdešimt metų išmokau laaaabai daug. Kurti verslą. Auginti vaiką. Priimti sprendimus. Klysti. Atsistoti. Atleisti. Pasakyti „ne“. Ir dar svarbiau - pasakyti „myliu“, „atsiprašau“, „dėkoju“💛

Jeigu šiandien galėčiau palinkėti kažko kiekvienam, palinkėčiau ne daugiau pinigų ar didesnių pasiekimų👇

⭐️LINKIU GYVENTI⭐️

Ne dėl daiktų. Ne dėl statuso. Ne dėl idealių nuotraukų ar soc.tinklų. O dėl savęs. Dėl žmonių, kuriuos mylite. Dėl pokalbių, kurie suartina. Dėl apkabinimų, kurie gydo. Dėl juoko iki ašarų ir ašarų, kurių nereikia slėpti🥹
Linkiu nebijoti klysti. Nebijoti griūti. Nebijoti vėl atsikelti.
Linkiu dovanoti žmonėms gėrį ne dėl “pakazūchos”, o todėl, kad kažkieno diena taptų šviesesnė⭐️

Ir dar linkiu saugoti savo ryšius. Su tais, kurie moka DŽIAUGTIS kartu. Kurie ĮKVEPIA augti. Kurie šalia tavęs kalba ne tik apie „aš“, bet ir apie „mes“.
Nes šiandien tikiu tuo labiau nei bet kada - gyvenimo kokybę kuria ne metų skaičius. Ją kuria žmonės, kuriuos įsileidžiame į savo gyvenimą. O DIDŽIAUSIA PRABANGA yra IŠLIKTI SAVIMI ir turėti su kuo tuo džiaugtis.

DĖKOJU visiems, kurie buvo ir yra mano kelionės dalis. Didžiausi nuotykiai dar priešaky🏹⭐️

40 - tai tik skaičius. Leidimas sau gyventi dar drąsiau💪

Apkabinu Laimingomis Rankomis,
Jūsų Dainė⭐️🥂🍀

P.S. savo avantiūra skrydžiui dar pasidalinsiu🤞 - tai nuostabi, gėrio pilna istorija💛💚❤️

Jeigu Jus kritikuoja, Jūs esat tų žmonių galvose. Visada😅
Tai kaip ir tiek🏹⭐️

Geras ženklas tai yra👌

Apkabinu Laimingomis Rankomis,
Jūsų Dainė💛

…ir atsitiko verslas… 📖🏹⭐️

Ar kada nors susimąstei, kiek kainuoja viena klaida?

Kartais - keliasdešimt eurų. Kartais - tūkstančiai. O kartais ji kainuoja metus laiko, prarastą pasitikėjimą savimi ar net nenorą tęsti tai, ką pradėjai.

Rašydama savo knygą sąmoningai pasirinkau nepasakoti tik sėkmės istorijos. Joje sudėjau ir tai, kas buvo sunku. Sprendimus, kurie nepasiteisino. Klaidas, kurios skaudėjo. Situacijas, kuriose nežinojau, kaip elgtis.

Kodėl?
Nes tikiu, kad mokytis iš kitų patirties yra viena iš protingiausių investicijų.
Ne todėl, kad pats niekada neklystum. Klysi. Mes visi klystame. Tačiau yra klaidų, kurias visai nebūtina kartoti, jei kažkas jau drąsiai apie jas papasakojo.
Man pačiai visada buvo įdomūs žmonės, kurie nebijo pasakyti ne tik „man pavyko“, bet ir „štai kur suklydau“. Būtent iš tokių istorijų išmokau daugiausiai.

Todėl ši knyga nėra tik apie grožio verslą. Ji apie sprendimus. Atsakomybę. Lyderystę. Santykį su savimi ir žmonėmis. Apie tai, kaip po kiekvieno kritimo vis tiek atsistoti ir eiti toliau.
Jeigu bent viena mano padaryta klaida padės kažkam jos išvengti, vadinasi, rašyti buvo verta💛

Kartais geriausios pamokos kainuoja ne tada, kai jas išgyveni pats, o tada, kai išgirsti jas iš kito žmogaus🤞

⭐️ O kokia pamoka, išmokta iš kito žmogaus patirties, Tau gyvenime buvo pati vertingiausia?

Apkabinu Laimingomis Rankomis,
Jūsų Dainė🏹⭐️

Atviro pokalbio galią🏹

Labai daug mūsų gyvenimo konfliktų kyla ne todėl, kad žmonės yra blogi. Jie kyla todėl, kad mes nežinome, ką iš tikrųjų galvoja kitas žmogus. Tada pradedame kurti savo istorijas, daryti išvadas, interpretuoti tylą, žvilgsnį, vieną žinutę ar neištartą žodį. Ir dažniausiai tos istorijos neturi nieko bendro su realybe.

Vienas atviras pokalbis gali išlaisvinti nuo įsitikinimų, neteisingų reakcijų, bereikalingų emocijų ir spėlionių. Jis padeda pamatyti ne savo susikurtą versiją, o tikrą žmogų.

Pokalbis gali vykti įvairiai. Kartais jis garsus ir emocionalus. Kartais tylus. Kartais vyksta per apkabinimą, žvilgsnį, prisilietimą. Kartais… laiške ar žinutėje. Svarbiausia, kad jis vyktų. Nes tik kalbėdamiesi mes turime galimybę vieni kitus suprasti.
Kai pokalbio nėra, atsiranda atstumas. O kartu su juo ir abejonės, nusivylimas, pyktis ir vienatvė.

Esu įsitikinusi, kad be pokalbio nėra nei stiprios šeimos, nei tvirtos draugystės, nei augančio verslo, nei bendruomenės. Kryptis atsiranda tada, kai žmonės išgirsta vieni kitus.

Todėl renkuosi ne spėlioti, o klausti. Ne įsižeisti, o kalbėtis. Ne laukti, kol kitas supras be žodžių, o pasakyti tai, ką iš tiesų jaučiu. Kartais tai net laaabai nepatogu tiek man, tiek kitam🏹

Bet dažniausiai vienas nuoširdus pokalbis pakeičia daugiau nei šimtas tylos dienų 💛🏹⭐️

Apkabinu Laimingomis Rankomis,
Jūsų Dainė⭐️

Nuotraukos iš nuostabaus G I N G E R T A I L moterims skirto renginio, kuriame ypač svarbu buvo kalbėits💛🍀

Kartais mes labai nuvertiname žodžių galią🏹

Atrodo, kas čia tokio - pasakyti „dėkoju“, „didžiuojuosi tavimi“, „man gera, kad esi“, „aš tavimi tikiu/pasitikiu“. Juk tai tik keli žodžiai. Tačiau būtent tie keli žodžiai kartais žmogui tampa dienos, savaitės ar net gyvenimo lūžio tašku.

Sutikau daug žmonių - kiekvienas iš jų nešasi kažką, ko mes nematome. Nuovargį. Nerimą. Abejones. Nusivylimą. Vidines kovas. Todėl niekada nežinome, kokį svorį žmogus neša tą dieną, kai jį sutinkame.

Gal todėl man taip svarbu, kokius žodžius renkamės. Ar jie kelia, ar žemina. Ar stiprina, ar silpnina. Ar suteikia drąsos, ar atima paskutinius jos likučius. Kartais žmogui nereikia patarimo. Nereikia kritikos. Nereikia priminimo, ką jis padarė ne taip. Kartais jam tiesiog reikia išgirsti: „Matau, kiek stengiesi.“ „Tikiu, kad Tau pavyks.“ „Aš esu šalia.“

Man atrodo, kad pasaulyje ir taip pakanka žmonių, kurie teisia, lygina, kritikuoja ar ieško trūkumų. Tačiau visada trūksta tų, kurie padrąsina. Kurie pasidžiaugia kito sėkme. Kurie užstoja. Kurie primena žmogui jo stiprybes tada, kai jis pats jų nebemato. Tų, kurie nebijo pasakyti gero žodžio, nes supranta, kad nuo jo niekas nesumažėja. Atvirkščiai - jo tampa daugiau.

Ir įdomiausia tai,… (tęsinys komentare)

Didžiausi gyvenimo pokyčiai įvyksta ne tada, kai pasikeičia aplinkybės. Jie įvyksta tada, kai sutinki žmones.

Po paskutinės savo gyvenimo istorijos dalies daug galvojau apie tai, už ką iš tiesų esu labiausiai dėkinga. Ir kuo daugiau apie tai mąstau, tuo aiškiau suprantu - ne vietoms, ne pasiekimams ir net ne rezultatams. Labiausiai esu dėkinga žmonėms💛

Žmonėms, kurie buvo šalia tada, kai buvo lengva. Ir tiems, kurie liko tada, kai buvo sunku. Tiems, kurie tikėjo manimi. Ir tiems, kurie abejojo, nes būtent jie išmokė mane dar labiau tikėti savimi.

Labai dažnai sakome, kad žmogui reikia žmogaus. Ir kuo daugiau gyvenu, tuo mažiau tai atrodo tik graži frazė. Tai tiesa.

Mes visi norime būti pamatyti. Išklausyti. Suprasti. Apkabinti. Norime jausti, kad kažkam rūpime ne dėl to, ką galime duoti, o tiesiog todėl, kad esame.

Tačiau kartu labai dažnai pamirštame, kad ryšys neatsiranda savaime. Jį reikia kurti. Skirti laiko. Parašyti pirmam. Pakviesti kavos. Paklausti, kaip sekasi, ir iš tikrųjų išgirsti atsakymą. Kartais apkabinti be jokios progos. Kartais tiesiog pabūti šalia.

Taip, mes visi kartais lyginamės.… (tęsinys komentare…)🏹