Permanent Make Up /Microblading by Rasa

Kartais sunkiausia paauglio frazė nėra „aš Tavęs nekenčiu“.
Kartais sunkiausia frazė yra: „Man viskas gerai.“

Mes matome užtrenktas duris, telefoną rankose, trumpus atsakymus, pyktį, maištą ir dažnai priimame tai asmeniškai.
„Kodėl jis su manimi taip elgiasi?“
„Kodėl ji man nieko nepasakoja?“
„Juk aš stengiuosi.“

Bet vaikas gali turėti viską ir vis tiek labai sunkiai išgyventi save.

Skauda, kai nežinai, kas esi.
Kai lygini save su kitais.
Kai nori pritapti, nors viduje jautiesi kitoks.
Kai pats savęs nesupranti ir nežinai, kaip paaiškinti kitam, kas Tau darosi.

Tada atsiranda tyla.
„Palik mane ramybėje.“
„Man nesvarbu.“
„Nenoriu kalbėti.“

O kartais po tuo slepiasi visai kas kita:

„Aš nežinau, kaip Tau pasakyti.“
„Man taip svarbu, kad net skauda.“
„Bijau, kad Tu vis tiek nesuprasi.“

Mes labai daug mokome vaikus - kaip mokytis, kaip elgtis, kaip pasirinkti profesiją, kaip planuoti ateitį.

Bet kas juos moko suprasti save?

Todėl kurdama knygas paaugliams vis dažniau galvoju ne apie pačią knygą.

Galvoju apie tai, ar ji galėtų tapti pokalbiu, kurio paauglys dar nemoka pradėti pats.

Kad skaitydamas jis pagalvotų:
„Taip. Čia apie mane.“
„Vadinasi, aš nesu keistas.“
„Štai kodėl aš taip jaučiuosi.“

Ir galbūt tada tėvai į savo vaiką pažiūrėtų ne per jo pažymius, telefoną ar nuotaikas, o truputį giliau.

Nes kartais paaugliui nereikia dar vieno žmogaus, kuris pasakytų, koks jis turėtų būti.
Jam reikia žmogaus, kuris padėtų suprasti, kas jis jau yra.